- šnekėjimas
- šnekė́jimas sm. (1) K, Š, Rtr, DŽ → šnekėti: 1. Šnekėjimui yra būdinga išorinės žodinės išraiškos ir vidinio minčių turinio atitikimo kontrolė rš. ║ Vieno krašto lietuviai nuo kito skiriasi savo šnekėjimu, savo šnekta K.Būg. Vardai iškraipyti, šnekė́jimas stačias, nepadorus Všv. 2. H180, R, MŽ, Sut, M Tuščias šnekė́jimas NdŽ. Tas šnekė́jimas: rodos, kyla stuba (labai daug šneka) Mrj. O tei nešnekė́jimas – kaip užsisiuvęs sėda Krš. Savo šnekėjimu aš tamstai dirbti trukdau J.Paukš. Pažiūri aukštyn – ugi kaip debesys nusileido į kalną ir su šnekėjimais ir rėkavimais prapuolė BsPIII13(Nm). ║ R, N, I, NdŽ Jis nebeprigirdžia, tai koks gi šnekė́jimas: parėkojam, parėkojam Mžš. Tai jis (jaunikis) kaip kupčius pasogą derias, o su tavim (nuotaka) neturia jokio šnekė́jimo Mšk. | refl. NdŽ, DŽ1, KŽ. 3. Ot ta (tai), išeina, kokie durni šnekė́jimai buvo Kv. 4. triukšminga kalba, rėkavimas, klegesys: Šnekėjimas, niukėjimas, tranksmas, dundėjimas SD72. Platinos labai… ans šnekėjimas, kursai buvo abaze filistinų Ch1Sam14,19. \ šnekėjimas; apšnekėjimas; atsišnekėjimas; įšnekėjimas; išsišnekėjimas; pašnekėjimas; peršnekėjimas; prišnekėjimas; sušnekėjimas; užsišnekėjimas
Dictionary of the Lithuanian Language.